Jaudulys prieš pasimatymą: mažiau vaidmens, daugiau savęs

Jaudulys prieš pasimatymą nereikalauja sukurti tobulesnės savo versijos. Praktiniams dalykams gali pasiruošti, o pokalbio nereikia iš anksto surežisuoti.

Iki išėjimo dar yra laiko, tačiau mintyse susitikimas jau prasidėjo. Pasisveikini pernelyg oficialiai, paskui per daug pasakoji, tada nebežinai, ko paklausti. Visi šie epizodai vyksta tavo vaizduotėje. Žmogus, su kuriuo ruošiesi susitikti, dar nieko nepasakė, o tu jau taisai tariamas savo klaidas.

Tokios vidinės repeticijos lengvai atitraukia nuo tikro vakaro. Reikia apsirengti, patikrinti maršrutą ir atvykti į sutartą vietą, o mintys bando numatyti, kaip tave įvertins. Šį pasiruošimą galima perkelti kitur: nuo įspūdžio valdymo prie pasirinkimų, kuriuos iš tiesų turi. Ne tam, kad pažadėtum sau visiškai nebesijaudinti, bet kad nereikėtų viso susitikimo vaidinti.

Pasimatymas nėra tavo vertės vertinimas

Įsivaizduojamame dialoge dažnai yra tik vienas vertintojas: kitas žmogus. Ar jam patiks tavo balsas? Ar istorija pasirodys įdomi? Ar pakaks žinių apie jo mėgstamą muziką? Tokia kryptis palieka mažai vietos kitai pasimatymo daliai: tavo smalsumui, skoniui ir pasirinkimui.

Paklausk savęs ir apie tai, ką nori sužinoti. Gal įdomu, ar žmogus gyvai taip pat klauso, kaip reaguoja į skirtingą nuomonę, ar jums malonu kartu juoktis. Šių dalykų negali nustatyti tobulai parinktais atsakymais. Jiems reikia tikro pokalbio, kuriame kartais pasakysi ir tai, ko iš anksto nesuplanavai.

Tarkime, pašnekovas mėgsta veiklą, kurios niekada nebandei. Vidinė repeticija siūlo skubiai surasti protingą komentarą. Tikrame susitikime gali užtekti: „Apie tai beveik nieko nežinau. Kas tau ten labiausiai patinka?“ Tavo vertė nepriklauso nuo to, ar išmanai kiekvieną temą. Tai aiški vieta, nuo kurios galima pradėti kalbėtis.

Taip pat nereikia kiekvieno nesutapimo paversti klaida. Jei tau patinka ramūs vakarai, o kitam žmogui dažnai norisi judesio, turi ką aptarti. Tavo užduotis nėra iš karto įtikinti, kad puikiai tiktum prie visų jo planų. Gal atrasite abiem įdomų variantą, o gal norai skirsis. Abu atsakymai suteikia informacijos apie pažintį.

Pasiruošk tam, ką iš tiesų gali pasirinkti

Praktinis pasiruošimas turi ribas, todėl jį lengviau užbaigti nei bandymą numatyti visą pokalbį. Gali žinoti, kur susitinkate, kaip atvyksi, kaip grįši ir ar siūloma aplinka tau priimtina. Jei trūksta aiškumo, pasitikslinti geriau prieš išvykstant, o ne tikėtis, kad vietoje viskas savaime išsispręs.

Pavyzdžiui, žinutė „Iki pasimatymo centre“ dar nepasako tikslios susitikimo vietos. Gali parašyti: „Patikslinkime, prie kurio įėjimo susitinkame.“ Tai nėra perdėtas rūpestingumas ar jaudulio prisipažinimas. Tai paprastas susitarimas, kuris padeda dviem žmonėms atsidurti toje pačioje vietoje.

Pasirink ir savo vakaro ribą. Gal gali susitikti kavos, tačiau neplanuoji vėlesnės išvykos. Nebūtina iš anksto paskelbti kiekvienos minutės, bet verta žinoti, kad sutikimas dėl vieno plano nėra sutikimas dėl visų jo tęsinių. Saugesnio pirmo susitikimo gidas padeda apgalvoti šią pasirinkimo laisvę praktiškai.

Drabužiai taip pat gali būti paprastas sprendimas. Rinkis tai, kas atitinka vietą ir leidžia patogiai sėdėti, eiti ar būti lauke. Jei visą vakarą reikės taisyti neįprastą apdarą, dalis dėmesio liks ties juo. Tau nereikia sukurti įvaizdžio, kurio nepažįsti, vien todėl, kad susitikimas naujas.

Jei prieš išvykstant norisi kito žmogaus nuomonės, draugui gali užduoti konkretų klausimą: „Ar šis planas atrodo aiškus?“ Prašymas įvertinti kiekvieną tavo sakinį gali tik pratęsti repeticiją. Draugo patirtis taip pat nėra nurodymas, kaip turi atrodyti tavo vakaras. Gal jam patinka ilgai pasakoti, o tau labiau patinka klausytis ir atsakyti trumpiau. Pasiimk naudingą praktinę mintį, tačiau neperimk svetimo vaidmens kaip vienintelio būdo patikti.

Kai praktiniai dalykai aiškūs, galima sustoti. Dar kartą peržiūrėti kiekvieną ankstesnę žinutę nebūtinai suteiks daugiau tikrumo. Pakanka prisiminti vieną tikrai sudominusią temą. Ką norėtum pratęsti todėl, kad smalsu, o ne todėl, kad tai esą saugus klausimas pasimatymui?

Tobulas įvaizdis gali trukdyti būti čia

Grįžkime prie vidinės repeticijos. Joje esi žmogus, kuris visada šmaikščiai atsako, neišpila vandens ir niekada nepaprašo pakartoti klausimo. Tikrame susitikime gali ne iš karto suprasti sakinį, sutrikti prie durų ar papasakoti istoriją be įspūdingos pabaigos. Šios paprastos akimirkos nėra nesuderinamos su maloniu bendravimu.

Problema atsiranda tuomet, kai po kiekvieno savo sakinio pradedi mintyse tikrinti kito žmogaus reakciją. Pokalbis dar vyksta, bet tu jau redaguoji praeitą pastraipą. Dėl to gali nepastebėti tikro klausimo ar įdomios detalės, kurią pašnekovas ką tik pasakė.

Jei pagauni save vertinant pasirodymą, grįžti galima labai konkrečiai: prisimink paskutinę išgirstą mintį ir sureaguok į ją. „Sakei, kad šios vietos anksčiau nepažinojai. Kas paskatino čia užsukti?“ Nereikia sugalvoti ypatingos pokalbio technikos. Pakanka vėl klausytis žmogaus, kuris sėdi prieš tave.

Autentiškumas irgi neturi tapti nauja užduotimi viską atskleisti. Nuoširdus pokalbis neprivalo apimti skaudžių asmeninių istorijų ar kitų dalykų, apie kuriuos dar nenori kalbėti. „Apie tai kol kas nenorėčiau plačiau kalbėti“ yra tikras atsakymas. Atvirumas neįpareigoja atsakyti į kiekvieną asmenišką klausimą.

Jei jėgas labiau atima triukšmas ir nuolatinis kalbėjimas, verta pagalvoti apie aplinką. Tekstas apie pažintis intravertams nagrinėja būtent šį pasirinkimą. Nereikia iš vienos sunkesnės akimirkos nuspręsti, kad tau trūksta pasitikėjimo savimi ar kad turi keisti savo būdą.

Paprastas sakinys padeda pradėti

Vidinis scenarijus dažnai reikalauja puikios pradžios, nors tikras susitikimas prasideda nuo visai paprastų veiksmų. Pasisveikinate, pasirenkate, kur atsisėsti, galbūt pasidalijate įspūdžiu apie kelią. Nė vienas iš šių sakinių neturi tapti istorija, kurią abu prisiminsite visą gyvenimą.

Jei nori, gali pasakyti: „Truputį jaudinuosi, bet džiaugiuosi, kad susitikome.“ Taip įvardiji savo patirtį ir išlaikai susitikimo kryptį. Tai nėra prašymas kitam žmogui visą vakarą tave raminti. Taip pat neprivalai apie jaudulį kalbėti, jei tau patogiau tiesiog pradėti nuo temos.

Paprastos pradžios gali atrodyti taip:

• „Minėjai, kad atradai įdomią knygą. Ar vis dar ją skaitai?“
• „Man patiko tavo mintis apie spontaniškas keliones. Kaip atsirado tas pomėgis?“
• „Šią vietą pasirinkai tu. Kas čia tau patinka?“

Klausimas veikia ne todėl, kad yra nepriekaištingai suformuluotas. Jis suteikia žmogui suprantamą progą atsakyti. Išgirdus atsakymą galima pasidalyti savo mintimi, užuot skubiai ieškojus kito klausimo. Plačiau apie tai rašoma pokalbio per pirmą pasimatymą gide.

O jei pasirodo pauzė? Galima gurkštelėti vandens, apžvelgti aplinką ir palaukti. Pauzė nėra skubus reikalavimas atskleisti vis asmeniškesnę informaciją. Kartais nauja tema atsiranda kitam žmogui. Kartais tu prisimeni, ko iš tiesų norėjai paklausti, kai nebereikia skubėti gelbėti pokalbio.

Jei nepavyko išgirsti atsakymo, geriau paprašyti pakartoti nei linktelėti dėl sklandaus vaizdo. „Paskutinio sakinio neišgirdau“ nėra komplikuotas prisipažinimas. Jis rodo, kad tau rūpi suprasti. Tobulas įspūdis mažai padeda, jei po vakaro paaiškėja, kad didžiąją pokalbio dalį spėliojai.

Leisk sau nežinoti, kur nuves pokalbis

Prieš susitikimą gali norėtis iš anksto užsitikrinti, kad jis bus vertas laiko. Tačiau pažintis vyksta su kitu žmogumi, kurio atsakymų dar nežinai. Gal pokalbis nustebins maloniai, gal bus mandagus, bet nesukels didesnio smalsumo. Susitikimo tikslas gali būti tai sužinoti, o ne sutalpinti vakarą į iš anksto numatytą santykių istoriją.

Nežinojimas nereiškia, kad turi priimti bet kokį siūlomą planą. Gali būti atvira pokalbio baigtis ir labai aiški tavo riba. Pavyzdžiui: „Man dar įdomu pasikalbėti, tačiau šiandien kitur nevažiuosiu.“ Šiame sakinyje yra vietos ir smalsumui, ir tavo sprendimui.

Lygiai taip pat neprivalai iškart nuspręsti dėl kito susitikimo. Jei klausimas užklumpa, gali atsakyti: „Norėčiau ramiai pagalvoti ir tada parašyti.“ Tai geriau nei sutikimas, duotas vien tam, kad išvengtum nepatogios akimirkos. Kai noras aiškus, galima jį pasakyti tiesiai. Nereikia dirbtinai slėpti susidomėjimo, kad atrodytum mažiau pažeidžiamai.

Antro pasimatymo pasirinkimai prasideda nuo to, kas jums buvo įdomu, o ne nuo pareigos po pirmo vakaro žengti toliau. Tą patį principą gali taikyti dar prieš pirmą susitikimą: šiuo metu susitari susipažinti, o ne įsipareigoji būsimai istorijai.

Po susitikimo nebūtina iškart paskelbti verdikto

Grįžus vidinė repeticija kartais virsta vidine peržiūra. Vėl ir vėl prisimeni vieną nevikrų sakinį, nors vakare buvo daug kitų momentų. Pabandyk šalia to sakinio atkurti konkretų kontekstą: kas buvo pasakyta prieš jį, kaip iš tiesų sureagavo pašnekovas ir kaip pokalbis tęsėsi.

Verta prisiminti ir tai, kas vyko savaime. Gal nereikėjo galvoti, ką atsakyti į juokingą pasakojimą. Gal aiškiai pasakei, kad nori sėdėti kitoje vietoje, ir abu tiesiog persėdote. Tokios nedidelės akimirkos gali pranykti, jei mintyse ieškai tik klaidų. Jų nereikia paversti įrodymu, kad pasimatymas būtinai buvo sėkmingas. Jos tiesiog priklauso tam pačiam vakarui ir nusipelno vietos tavo prisiminime.

Atskirk stebėjimą nuo spėjimo. „Kai papasakojau apie savo pomėgį, žmogus paklausė daugiau“ yra prisiminimas. „Tikriausiai klausė iš mandagumo, nes mano pomėgis nuobodus“ jau yra tavo interpretacija. Nereikia jos paversti faktu vien todėl, kad ji skamba įtikinamai nerimastingose mintyse.

Įvertink ir savo patirtį. Ar turėjai vietos kalbėti? Ar buvo įdomu klausytis? Ar galėjai pasakyti, kas tau netinka? Vienas trumpas sutrikimas neatsako į šiuos klausimus. Ir priešingai, labai sklandus tavo pasirodymas dar nereiškia, kad tau buvo gera su šiuo žmogumi.

Jei pažintis nesitęs, nusivylimas gali būti tikras, tačiau jis nėra galutinis tavo vertės įvertinimas. Tam skirtas straipsnis apie pagarbų atsisakymo priėmimą. Nebūtina iš vienos baigties susikurti visų būsimų susitikimų taisyklių.

Sugarfar profilį gali susikurti ir profilius peržiūrėti nemokamai. Pirmas žingsnis gali būti savo minčių sudėjimas į aprašymą, o susitikimo planas atsiras tuomet, kai norėsi jį aptarti. Pradėk nuo pažinties, kurioje nereikia vaidinti.