Pokalbis per pasimatymą: erdvė abiejų mintims

Pokalbis per pirmą pasimatymą tampa lygiavertiškesnis, kai ne tik klausi, bet ir pasakai savo mintį, palieki pauzę bei pasitikslini. Nereikia nuolat kalbėti vienodai daug, tačiau abiem turi būti įmanoma dalyvauti.

Gal pasiruošei įdomių temų, bet susitikime paaiškėja, kad problema visai kita: negali užbaigti minties arba užpildai beveik kiekvieną pauzę. Įsivaizduok dvi suaugusių žmonių susitikimo scenas. Vienoje žmogus daug klausia, bet beveik nepasako nieko apie save. Kitoje pasakojimas veja pasakojimą, o pašnekovas tik linksi. Abi situacijos gali atrodyti gyvos, tačiau nė vienoje dar nebūtinai yra vietos abiejų balsams. Nedidelis pokalbio krypties pakeitimas gali parodyti, ar jums patogu iš tiesų išgirsti vienam kitą.

Klausimai nėra vienintelis būdas rodyti dėmesį

Pirmoje scenoje klausi apie darbą, pomėgius, mėgstamą poilsį. Žmogus atsako, o tu jau ieškai kito klausimo. Tau atrodo, kad rodai smalsumą. Jam gali atrodyti, kad dalyvauja interviu, kuriame dar nesuprato, kas tau įdomu. Pokalbio judėjimas nėra tas pats, kas abiejų dalyvavimas.

Pamėgink po atsakymo pasilikti prie to, kas iš tiesų sudomino. Jei žmogus sako, kad gaminimas jam padeda pailsėti, gali sureaguoti savo patirtimi: „Man po darbų labiau patinka pasivaikščioti, bet suprantu malonumą padaryti kažką apčiuopiamo.“ Dabar pašnekovas gali kalbėti apie poilsį, skirtumą ar savo mėgstamą veiklą. Nereikia iškart traukti naujos temos.

Kartais dėmesį parodo tai, kad pastebi jausmą pasakojime ir neskubi jo aiškinti. „Atrodo, tas pasirinkimas tau daug reiškė“ leidžia žmogui patvirtinti, patikslinti arba nesutikti. Tai švelnesnė reakcija nei skubus paaiškinimas, kodėl jis taip pasielgė. Tu girdi pasakojimą, bet dar nežinai visos jo reikšmės.

Klausimai gali būti labai konkretūs ir vis tiek palikti erdvės. Svarbu, kas nutinka po atsakymo. Ar išgirsti tai, kas pasakyta, ar tik pereini prie kito punkto? Pirmos žinutės aptarimas padeda atpažinti paslėptas užduotis klausime. Gyvame pokalbyje prie to prisideda tavo noras dalytis ir reaguoti į tikrą atsakymą.

Jei nežinai, ką pridėti, gali tiesiog pasakyti, kuri pasakojimo dalis tau nauja. „Niekada negalvojau, kad šis pomėgis gali taip raminti“ nebūtinai turi baigtis dar vienu klausimu. Pašnekovas gali tęsti pats. Pauzė palieka jam galimybę pasirinkti, ar norisi dar ką nors pasakyti, o ne tik atsakyti pagal tavo planą.

Kai pasakoji daugiau, nei ketinai

Antroje scenoje pradedi nuo trumpo pasakojimo apie kelionę. Jis primena kitą istoriją, ši dar vieną, ir staiga pastebi, kad jau ilgai kalbi beveik be pertraukos. Tai nereiškia, kad viskas sugadinta. Gali sustoti tame taške, kuriame tai pastebėjai, ir grąžinti žmogui galimybę pasakyti savo mintį.

Pavyzdžiui:

„Įsijaučiau į savo istoriją. Tu sakei, kad tau labiau patinka keliauti be didelio plano. Norėčiau prie to sugrįžti.“

Šis sakinys nepadaro pašnekovo atsakingo už tavo atsiprašymo priėmimą. Tu pastebi situaciją ir keiti elgesį. Nebūtina ilgai aiškinti, kad paprastai tiek nekalbi, ar reikalauti patvirtinimo, jog žmogui buvo įdomu. Jei ieškotum tokio patvirtinimo, pokalbis ir toliau suktųsi apie tave.

Gali atskirti istoriją, kuri padeda minčiai, nuo istorijos, kurią tiesiog labai nori papasakoti. Jei pašnekovas dalijasi sunkumu pasirinkti laisvalaikio veiklą, ilgas tavo atostogų pasakojimas galbūt neatliepia jo minties. Gal užtektų trumpos savo patirties dalies ir galimybės išgirsti, kas jam šiame pasirinkime svarbiausia.

Norą kalbėti daug kartais skatina nejaukumas, bet nereikia sau priskirti priežasties be pagrindo. Gali tiesiog pastebėti, kad pauzės tau nepatogios, ir nebandyti kiekvienos užpildyti. Jaudulio prieš pasimatymą tema primena, kad nereikia rengti tobulo pasirodymo. Tau neprivalu išlaikyti viso susitikimo įdomumo vien savo pasakojimais.

Kaip sugrįžti į pokalbį, kai tavęs negirdi

Dabar pažvelk iš kitos scenos pusės. Jau pradėjai pasakoti, bet pašnekovas pertraukė savo patirtimi. Tu palaukei, o tema nuėjo kitur. Gali mandagiai sugrįžti: „Dar norėčiau užbaigti ankstesnę mintį.“ Tai nėra konkurencija dėl įdomesnės istorijos. Tiesiog paprašai vietos savo pasakojimui, kuris liko neužbaigtas.

Jei įsiterpti sunku, padeda trumpa aiški pradžia, o ne ilgas atsiprašymas. „Prie to norėčiau kai ką pridėti“ arba „Man buvo kiek kitaip“ leidžia suprasti, kad turi mintį. Nereikia iš anksto jos sumenkinti sakant, kad ji galbūt neįdomi. Pašnekovas negali sureaguoti į tai, ko dar nepasakei.

Kartais žmogus iš tiesų nepastebi, kad ilgai kalba nepalikdamas vietos kitam. Į tavo prašymą jis gali sureaguoti dėmesingai ir palikti vietos. Kartais pertraukimas kartojasi. Svarbu matyti ne vien pirmą nepatogų momentą, bet ir tai, ar tavo aiškus prašymas keičia situaciją. Tai konkretesnė informacija nei spėjimas apie žmogaus būdą.

Jei tau įprastas ramesnis bendravimas, nereikia jo keisti į nuolatinį garsų įsiterpimą. Pažintys intravertams aptaria aplinką, kurioje lengviau dalyvauti savu būdu. Tavo balsui gali padėti tylesnė vieta, aiškesnės pauzės ar veikla, kurioje pokalbis nėra vienintelis užsiėmimas.

Galima ir tiesiog pasakyti savo patirtį: „Man sunku įsiterpti, kai mintys taip greitai keičiasi.“ Tai apibūdina situaciją be kaltinimo, kad žmogus tyčia tavęs neklauso. Jis gali išgirsti ir prisitaikyti. Jei to nenori, tu gali spręsti, ar toks bendravimas tau malonus. Neprivalai kovoti dėl vietos kiekviename sakinyje.

Nesutapus nuomonėms lieka vietos smalsumui

Pokalbyje neprivalote nuolat atrasti panašumų. Gal vienam patinka planuoti, o kitam svarbus spontaniškumas. Gal skirtingai suprantate malonų vakarą. Šis skirtumas gali tapti tema, jei jo nereikia skubiai paversti išvada apie suderinamumą arba įrodymu, kurio požiūris geresnis.

Vietoj „kaip tau gali tai patikti?“ gali klausti, kas toje patirtyje žmogui malonu. Taip neslepi savo nuomonės, bet ir nesumenkini kitos. „Aš pavargstu nuo tokio šurmulio, bet įdomu, ką tu jame mėgsti“ palieka vietos tikram skirtumui. Gali išgirsti paaiškinimą ir vis tiek nepradėti mėgti tos pačios veiklos.

Yra ir temų, kurių nenori paversti pirmo pasimatymo diskusija. Gali pasakyti: „Šiuo klausimu mūsų nuomonės skiriasi. Dabar norėčiau kalbėti apie ką nors kita.“ Tai nėra pareiga atsisakyti savo įsitikinimo. Tu renkiesi, kam šiame susitikime skirti dėmesį, ir neprivalai pagrįsti kiekvieno savo požiūrio iki galo.

Kai tema jautri, pasitikslinimas gali padėti: „Ar teisingai supratau, kad tau svarbu planuoti patį laiką, bet ne kiekvieną veiklą?“ Gal paaiškės, kad skyrėsi tik žodžiai. O jei nuomonės iš tiesų nesutampa, bent jau suprasite, dėl ko. Smalsumas nereiškia pareigos viską suderinti, tačiau leidžia neginčyti teiginio, kurio žmogus neturėjo omenyje.

Pokalbiui nereikia ir sąmoningai kurti ginčo, kad patikrintum pašnekovo reakciją. Tikri skirtumai atsiras natūraliai. Gali juos priimti kaip informaciją, o ne kaip paruoštą testą. Toks bendravimas padeda pažinti žmogų neprovokuojant situacijos, dėl kurios paskui reikėtų teisintis ar kurią tektų aiškinti kaip pokštą.

Netikslų sakinį leidžiama pasakyti iš naujo

Kartais mintis išsprūsta kitaip, nei norėjai. Pasakai „man patinka paprasti žmonės“, o pašnekovas išgirsta savo pomėgių nuvertinimą. Galėjai turėti omenyje atvirą kalbėjimą be užuominų. Užuot kartojus, kad žmogus neteisingai suprato, galima paaiškinti savo žodžio reikšmę ir pasakyti mintį tiksliau.

Trumpas pataisymas galėtų skambėti taip:

„Pasakiau per plačiai. Kalbėjau apie nuoširdų toną, ne apie tavo pomėgius ar gyvenimo būdą.“

Tu prisiimi atsakomybę už netikslų sakinį, bet neprivalai sukurti ilgos savęs gynimo kalbos. Pašnekovas gali pasakyti, kaip tai išgirdo. Tada galima nuspręsti, ar mintis dabar aiškesnė. Pats pataisymas neturi tapti reikalavimu nedelsiant pamiršti, kad ankstesnė formuluotė buvo nemaloni.

Humoras irgi kartais nesuveikia. Jei juokas kliudė jautrią temą, „tik pajuokavau“ nebūtinai padės. Gali pripažinti, kad pokštas nepavyko, ir nebetęsti tos krypties. Nereikia tikrinti, ar žmogus turi pakankamai humoro, pakartojant panašią pastabą kitu pavidalu. Jo atsakas yra informacija apie šį pokalbį, ne kvietimas išlaikyti testą.

Savo mintis galima išbandyti ir pažintyje, kuri dar tik prasideda žinutėmis. Sugarfar leidžia nemokamai parengti profilį bei peržiūrėti kitų prisistatymus; tai gali būti pradžia ieškoti žmogaus, su kuriuo norisi kalbėtis. Atrask naują pažintį ir bendrą pokalbio temą. Pirmas sakinys neprivalo būti nepriekaištingas.

Po pokalbio prisimink ir savo savijautą

Po susitikimo lengva vertinti tik tai, kaip pasirodei. Ar pakankamai klausinėjai, ar nepasakei per daug, ar pavyko prajuokinti? Verta pridėti ir kitą pusę: ar buvo vietos tavo mintims, ar galėjai pasitikslinti, ar teko nuolat slėpti savo nuomonę, kad atmosfera išliktų maloni. Tavo patirtis taip pat yra susitikimo dalis.

Sugrįžk prie dviejų pradinių scenų. Daug kalbėjęs žmogus galėjo išgirsti prašymą sustoti ir vėliau dėmesingai klausyti. Daug klausinėjęs galėjo pradėti dalytis savimi. Tada prisimeni ne vien nepatogų momentą, bet ir gebėjimą keisti pokalbį. Apie abipusį dėmesį daugiau pasako tokios konkrečios reakcijos nei vienodas pasakytų sakinių kiekis.

Jei norisi susitikti dar kartą, gali pasiūlyti aplinką, kuri padėtų pratęsti likusią temą. Antro pasimatymo pasirinkimas gali remtis tikru smalsumu, o ne poreikiu surengti įspūdingesnį vakarą. Gal pakaks ramesnės vietos ar kitokios veiklos, kurioje bus lengviau išgirsti tai, kas pirmąkart liko tarp sakinių.

Jei tęsti nesinori, nereikia nuspręsti, kad kažkas nemoka bendrauti. Gali tiesiog pastebėti, jog toks pokalbio būdas tau netinka. Per pirmą pasimatymą neprivalai nei tobulai pasirodyti, nei galutinai įvertinti kito žmogaus. Užtenka to, ką išgirdai, pasakei ir patyrei, kad pasirinktum, ar norisi kitos bendros akimirkos.