Pažintys intravertams: erdvė tavo bendravimo būdui

Jei pažintyse tau svarbi ramesnė aplinka, rinkis sąlygas, kuriose gali girdėti, pagalvoti ir parodyti dėmesį savu būdu. Kad susipažintum, nereikia vaidinti žmogaus, kuriam niekada nepritrūksta žodžių.

Įsivaizduok pažintį, kurios tikrai lauki. Žinutėmis bendrauti įdomu, tačiau pasiūlyta vieta primena vakarus, po kurių norisi tik ramybės: muzika, tankiai sustatyti stalai, nuolatinis judėjimas. Mintyse jau svarstai, kaip palaikysi pokalbį ir atrodysi pakankamai smagiai. Vis dėlto gali būti, kad klausimas daug paprastesnis. Gal tau netinka ne susitikimas ar žmogus, o jo aplinkybės.

Tas pats pokalbis prie ramesnio stalo gali vykti kitaip. Ne todėl, kad staiga pasikeitei, o todėl, kad atsirado vietos tavo įprastam bendravimui. Verta pradėti nuo šio skirtumo, užuot iš anksto nusprendus, kad pasimatymai skirti tik labai kalbiems žmonėms.

Ramus bendravimas taip pat gali būti atviras

Ramus žmogus nebūtinai slepia mintis, o daug kalbantis nebūtinai pasako daugiau apie save. Atvirumą gali parodyti konkretus atsakymas, tikras klausimas ar aiškiai išsakytas noras. Jei prieš atsakant reikia pagalvoti, neprivalai tos akimirkos užpildyti pirmu į galvą atėjusiu sakiniu.

Tarkime, tavęs paklausia, kokia vieta Lietuvoje patiko labiausiai. Mintyse nėra paruošto geriausių kelionių sąrašo. Gali atsakyti: „Sunku išrinkti. Man labiausiai įsiminė pasivaikščiojimas, kuriam visai neplanavau skirti daug dėmesio.“ Toks atsakymas suteikia pokalbiui kryptį, nors jame nėra įspūdingos istorijos ar greito sąmojo. Dar gali pridėti, kas būtent įsiminė: šviesa, netikėtas pokalbis ar galimybė niekur neskubėti.

Intraverto vardas gali padėti apibūdinti save, tačiau jis neturi tapti taisyklių rinkiniu. Vieną vakarą gal norėsi daugiau pasakoti, kitą mieliau klausysiesi. Nereikia sau įrodyti, kad visada elgiesi pagal pasirinktą etiketę, ir nereikia kitam žmogui iš anksto pažadėti vienodo savo nusiteikimo.

Klausymas taip pat nėra pareiga visą susitikimą aptarnauti svetimą pasakojimą. Jei tau nelieka vietos, gali įsiterpti: „Tai priminė vieną mano patirtį, norėčiau ją papasakoti.“ Apie patį pokalbio judėjimą tarp abiejų žmonių daugiau rasi tekste apie pokalbį per pirmą pasimatymą. Čia svarbu atpažinti, ar pasirinktos sąlygos apskritai leidžia tau į tą pokalbį įsitraukti.

Aplinka turi padėti girdėti vienas kitą

Grįžkime prie to paties susitikimo. Pirmame variante sėdite prie garsiakalbio. Kai paprašai pakartoti sakinį, pokalbis nutrūksta, o užduodant kitą klausimą tavo dėmesį vis dar blaško triukšmas. Galų gale prisimeni pastangas išgirsti, bet sunkiai prisimeni patį žmogų. Iš tokio vakaro nelengva spręsti, ar jums buvo įdomu kartu.

Antrame variante pasirenkate viešą vietą, kur muzika neužgožia balso. Sėdint patogu matyti pašnekovą, nereikia nuolat trauktis nuo praeivių, o išvykimas nepriklauso nuo kito žmogaus transporto. Ramybė čia reiškia patogesnį bendravimą, o ne nuošalią vietą be kitų žmonių.

Prieš susitariant verta įvertinti kelis praktiškus dalykus. Ar galėsite kalbėtis nešaukdami? Ar ten patogu nuvykti ir grįžti? Ar aplinka tau pažįstama tiek, kad nereikėtų viso dėmesio skirti orientavimuisi? Vilniuje, Kaune ar mažesniame mieste gali pasiūlyti vietos pobūdį, o ne ieškoti vienintelio tobulo adreso.

Nepaversk pasiruošimo bandymu pašalinti kiekvieną nepatogumą. Net ramesnė kavinė gali netikėtai prisipildyti. Pakanka turėti paprastą pasirinkimą: „Čia sunku girdėti. Gal persėdame prie kito stalo?“ Jei vieta visai netinka, galima pasiūlyti kitą viešą erdvę. Saugesnio pirmo susitikimo gairės padės atskirti patogumo paiešką nuo sprendimų, dėl kurių prarastum savarankiškumą.

Veikla gali suteikti pokalbiui natūralias pauzes

Sėdint vienas prieš kitą kartais atrodo, kad kiekvieną akimirką reikia ką nors pasakyti. Veikla suteikia dar vieną dėmesio tašką. Galite apžiūrėti nedidelę parodą, pasivaikščioti viešoje miesto erdvėje ar rinktis knygą, apie kurią jau kalbėjotės. Nebūtina visko aptarti iš karto: žiūrėti ir paskui pasidalyti įspūdžiu taip pat yra bendravimas.

Tarkime, tas pats žmogus paklausia apie tavo mėgstamus vaizdus. Prie stalo klausimas gali pasirodyti pernelyg platus. Einant pro skirtingus pastatus atsiranda konkretus atsakymo pagrindas: „Man patinka tokie langai. Vis pagalvoju, kokia pro juos krinta šviesa.“ Aplinka nesukūrė tau naujos asmenybės. Ji tiesiog pasiūlė dalyką, į kurį gali atkreipti dėmesį.

Vis dėlto veikla neturi tapti slėptuve nuo žmogaus. Jei visas susitikimas praeina žiūrint renginį, po jo gali vis dar nežinoti, kaip jums sekasi kalbėtis. Rinkis tokį planą, kuriame lieka vietos trumpam sustoti, sureaguoti ir pasakyti savo mintį. Klausk ir kito žmogaus: gal jam nuolatinis judėjimas trukdo susikaupti.

Ramesnė bendra veikla nėra privalomas intraverto pasimatymo formatas. Jei tau labiausiai patinka tiesiog sėdėti su puodeliu, to pakanka. Po susitikimo galima keisti tik vieną aplinkybę ir stebėti skirtumą. Tokį pasirinkimą išsamiau aptaria antro pasimatymo idėjos pagal jūsų bendravimą, kur svarbiausia smalsumas, o ne vis įspūdingesnis planas.

Savo poreikį pasakyk konkrečiai

Žodis „intravertas“ nepasako kitam žmogui, ko tau reikia šį vakarą. Vienam jis gali reikšti tylą, kitam nedrąsą, dar kitam nenorą susitikti. Kad nereikėtų spėlioti, perkelk dėmesį nuo savo apibūdinimo prie konkretaus pasiūlymo.

Palygink: „Esu intravertas, todėl su manimi sunku“ ir „Mieliau susitikčiau ten, kur galime ramiai pasikalbėti.“ Pirmas sakinys iš anksto nuvertina tave ir palieka neaiškią užduotį pašnekovui. Antras pasako, kas tau tiktų, ir leidžia atsakyti. Nei atsiprašymo, nei ilgo paaiškinimo apie savo charakterį čia nereikia.

Jei kitam žmogui patinka gyvesnės vietos, tai dar nereiškia, kad vienas iš jūsų turi nusileisti visam vakarui. Galite pradėti ten, kur abu girdite pokalbį, o vėliau kiekvienas pasirinkti, ar norisi kitokios veiklos. Tik nesutik su papildomu planu vien todėl, kad bijai nuvilti. Pavyzdžiui: „Po kavos šįkart važiuosiu namo. Jei norėtume susitikti dar kartą, galėtume kartu paieškoti veiklos, kuri patiktų mums abiem.“ Taip pasakai ir dabartinę ribą, ir palieki erdvės tikram pasirinkimui.

Poreikį galima išsakyti ir pokalbiui jau vykstant:

„Man įdomu tavęs klausytis. Kartais prieš atsakant reikia truputį pagalvoti.“

„Šiandien po darbų norisi ramesnio susitikimo. Ar tau tiktų tiesiog kava ir pokalbis?“

„Nenoriu dingti be paaiškinimo. Kai grįžtu namo, dažnai padedu telefoną į šalį.“

Šie pavyzdžiai nėra pažadas, kad kitas žmogus būtinai prisitaikys. Jis gali norėti kitokio bendravimo, ir apie tai verta išgirsti. Abiem tinkantis sprendimas atsiranda tada, kai galima kalbėti apie tikrus poreikius, o ne varžytis, kieno būdas teisingesnis.

Jei gyvas susitikimas dar atrodo per didelis žingsnis, galima aptarti trumpą pokalbį telefonu pasirinktu išoriniu būdu. Apie jo susitarimą skaityk pirmo pokalbio telefonu gide. Neprivalai rinktis skambučio vien todėl, kad kažkas jį laiko lengvesniu. Tau gali būti patogiau rašyti arba iškart susitikti viešoje vietoje.

Susidomėjimą galima parodyti ne vien kalbant

Kartais ramus elgesys suprantamas kaip abejingumas. Tau viduje gali būti įdomu, tačiau kitas žmogus nemato tavo minčių. Nereikia tapti iškalbingesniu žmogumi, kad suteiktum jam aiškesnį signalą. Pakanka pasakyti, ką iš tiesų pastebėjai.

Jei įstrigo pasakojimas apie maisto gaminimą, grįžk prie jo: „Minėjai, kad receptus vis pakeiti savaip. Kas paskutinį kartą pavyko geriau nei tikėjaisi?“ Jei patiko susitikimo atmosfera, įvardyk ją: „Man gera, kad galime kalbėtis neskubėdami.“ Tai nėra komplimentų norma, kurią reikia įvykdyti. Tai būdas suteikti matomą formą tikram dėmesiui.

Kartais pats pokalbio tempas nepalieka vietos tavo minčiai. Pašnekovas užduoda klausimą ir, nesulaukęs atsakymo iš karto, jau pasakoja toliau. Galima švelniai grįžti: „Dar norėjau atsakyti į tavo klausimą apie knygas.“ Jei tai kartojasi, pasakyk aiškiau, kad tau reikia pauzės. Svarbi bus ne tobula kito žmogaus reakcija, o tai, ar jis apskritai išgirsta prašymą ir leidžia tau dalyvauti. Tau nereikia pradėti varžytis dėl garsumo, kad tavo patirtis turėtų vietos.

Kūno kalbos nereikia paversti griežta instrukcija. Ne visi vienodai mėgsta ilgą akių kontaktą ar vienodai gestikuliuoja. Vietoj bandymo nustatyti teisingą šypsenų skaičių stebėk, ar turi erdvės būti savimi ir ar tavo pašnekovui aišku, kad dalyvauji pokalbyje. Jei dėl ko nors kyla nesusipratimas, žodžiai gali būti paprastesni už ženklų aiškinimą.

Taip pat atskirk susidomėjimą nuo pareigos tęsti. Gali atidžiai išklausyti žmogų ir vis tiek nepajusti noro kitam susitikimui. Mandagus dėmesys nėra romantinis pažadas. Tavo tylumas neturi tapti priežastimi sutikti su tuo, ko nenori, vien tam, kad nepasirodytum šaltai.

Po susitikimo įvertink ir savo energiją

Po vakaro gali vienu metu jausti nuovargį ir norą vėl susitikti. Šie dalykai neprieštarauja vienas kitam. Neskubėk spręsti, kad nuovargis reiškia blogą pažintį. Verčiau atskirai prisimink žmogų, vietą ir savo dieną iki susitikimo.

Kas tave labiausiai vargino: triukšmas, kelionė, poreikis nuolat kalbėti ar jausmas, kad tavo žodžiai nesvarbūs? Kas, priešingai, liko malonu: kito žmogaus smalsumas, jo reakcija į tavo prašymą persėsti, bendra tyla? Tokie konkretūs prisiminimai naudingesni už bendrą nuosprendį, kad pasimatymams tiesiog netinki.

Jei daugiausia jėgų atėmė mintys apie tai, kaip pasirodysi, gali praversti tekstas apie jaudulį prieš pirmą pasimatymą. Aplinkos poreikiai ir jaudulys nėra tas pats, nors kartais pasitaiko kartu. Nei vieno, nei kito nereikia sau diagnozuoti iš vieno vakaro.

Kai norisi tęsti, žinutė gali būti paprasta: „Man patiko mūsų pokalbis apie keliones be griežto plano. Kitą kartą norėčiau susitikti ramesnėje vietoje.“ Joje yra ir dėmesys žmogui, ir tavo poreikis. Kai tęsti nenori, nereikia sugalvoti triukšmingos vietos kaip pasiteisinimo. Galima tiesiog pagarbiai pasakyti savo sprendimą.

Sugarfar profilį gali susikurti ir profilius naršyti nemokamai. Prisistatant verta paminėti tai, kas padeda tave pažinti, pavyzdžiui, pomėgį ramiems pokalbiams ar pasivaikščiojimams. Atrask pažintį, kurioje gali bendrauti savaip.